Nuo pirmųjų žmonių eros, kai mąstantis individas išmoko medį naudoti savo reikmėnimis, kai išdrįso kontroliuoti žaibo įskeltą ugnį taip, kaip pats asmuo to norėjo, žmonija po mažu ėmė daugintis - plėstis, patenkindama savo poreikius. Kūrėsi pirmosios gentys, kurios vietoje nesėdėjo, klajojo jos po visą Minecrafto žemės kubą, atrasdamos, ieškodamos, kurdamos, didėdamos demografiškai. Nors ir genčių klajojimas buvo masinis fenomenas, o ir tai nekėlė didelės grėsmės kitoms keliaujančioms gentims. Ramūs laikai baigėsi... Iškilo barbarų ordos, vadinamomis Alkazanais ir Matokais. Kurios suprato, jog plėšikaudamos ir neleisdamos kitoms gentims kurtis, joms pačioms iškyla proga klestėti, nededant didelių pastangų išgauti resursus, neišnaudojant savo gentį darbo reikmėms. Didieji klajojimo laikai baigėsi, prasidėjo didžiojo liūdesio laikai. Klenai suprasdami iškilusią egzistencinę grėsmę, ir supančių priešų jėgą. Suvokė, jog klajojimas bėdų neišspręs, o bėgimas nuo priešų tik dar labiau silpnins Klenų gentį. Pirmasis klano vadas Klenatoku, nusprendė sustoti ir įkurti bastioną. Vieta buvo pasirinkta lygumų ir kalnų krašte, taigos biome. Klenatoku šią vietą pasirinko todėl, jog kadaise jo tėvas yra pasakojęs istoriją apie išskirtinę papūga, kuri sugebėjo išgyventi atšiauriame šaltyje, ir kuri nurodydavo saugiausius kelius Klenų genčiai. Papūga visuomet žvalgydavosi į būtent tokios kilmės geografinę aplinką. Paukštis turėdamas puikias ekstrasensorikos savybes suprato, jog būtent šiame biome apstu visko. Klenai dėjo paskutinį savo tašką. Genties gyventojai pradėjo statyti namus, savo nacijos būdinga architektūra, dirbti žemę, arti laukus ir ganyti gyvulius. Susikūręs kaimas pradėjo greitu metu klestėti. Klenai pasižymėjo puikiu arklių kergimo ir jodinėjimo žiniomis. Klenų raiteliai, įvaldę karo meną, kėlė sumaištį ir baimę visiems šio krašto laukiniams ir agresyvioms gyvenvietėms. Klestint prekybai didėjo papuošalų, ginklų, šarvų paklausa. O ir didėjant pačiam kaimui, reikėjo burti didesnius kariuomenės dalinius gynybai. Klenai suprato, jog reikia įvaldyti kasybos - šachtų meną. Klenai kasėsi taip giliai, jog iš žemės pumpavo viską, ką tik ji galėjo suteikti žmogui. Kaimas buvo pasirengęs viskam. Tik išskyrus tam, kas po ilgo klestėjimo laikų įvyko. Tai buvo drakono Krakeno antpuolis, kurio šarvai buvo stori kaip obsidiano stiklas. Iš drakono burnos tekanti karšta lava sunaikino visą kraštą, išžudydama visus šio krašto gyventojus. Tačiau nelaimės epicentre, kaimo pilyje, Klenatoku, sėdėdamas prie savo sūnaus Pionieriaus, negalėjo susitaikyti su mintimi, jog būtent Klenams iškilo grėsmė visiems laikams išnykti. Todėl pirmasis vadas nusprendė, visomis priemonėmis išsaugot savo sūnų ir kitus paveldėtojus - karališkos giminės atžalas. Jis išvedė savo paskutinę viltį pro siaurą gyvenvietės tunelį, tenais juos ir paslėpdamas. Vadas, pasilikęs tunelio gale, pasiryžo ginti savo atžalas nuo bet kokių užpuolikų, besikesinančių nužudyti paveldėtojus. Po įnirtingų grumtynių su užplūdusiais monstrais ir drakono Krakeno kasimosi į tunelio ertmę. Klenatoku išsitraukė pažangiausia savo kaimo atradimą - Uranistoną. Į kurį stipriai įdaužiant kardu, išsiskiria didžiulė energijos banga, šios energijos pliūpsnis toks intensyvus, jog jis pasireiškia didžiule sprogstamąją jėga ir ryškiu blyksniu. Sprogęs užtaisas pribaigė ne tik drakoną ir monstrus, bet sulygino su žeme gimtinę. Kitos dienos ryte, vaikai supratę, jog išorėje saugu, išėjo laukan. Apieškoje kaimo griuvėsius, susirinkę visus žynių rankraščius - kaimo sukauptą išmintį, pajudėjo pirmyn, ieškoti naujos vietos, naujam gyvenimui...